Sunkiausia dalis turbūt yra sugalvoti įrašui pavadinimą, kadangi kiekvieno įrašo esmė daugmaž ta pati.

Personal tutor

Buvau susitikime su personal tutor (kai žinau aiškų, situaciją atitinkantį vertimą kokiam nors terminui, jį stengiuosi ir naudoti; kitais atvejais palieku originalo kalba). Kiekvienam studentui yra priskirtas koks nors dėstytojas, į kurį galima kreiptis visais klausimais: dėl mokslų, problemų su kitais dėstytojais, finansinių problemų, jei sveikata trukdo laiku pristatyti darbą ar dar maža ko. Vienas problemas padės išpręsti, dėl kitų nukreips, kur reikia. Stebuklų, žinoma, nepadarys, bet jų darbas padėti, kiek įmanoma. Nieko įdomaus iš susitikimo papasakoti negaliu, išskyrus visiškai nesusijusį dalyką – personal tutor’ės klaviatūra, kuria turėjau šį tą surašyt. Net nustebau, kaip greitai išėjo ja rašyt.

IT pirkiniai

Dėl praeitos pastraipos, ir kadangi MacBook Pro, kurį planuoju pirkti, neturi skaičių dešinėje, galbūt pirksiu atskirą klaviatūrą. Vieną brangų aparatą, tiesa, jau nusipirkau. Bet ne visai.

Penkiasdešimtmečio proga univeras informatikos studentam kompensuoja £300 su mokslais susijusių išlaidų. Tobulas reikalas mano naujo laptopo pirkimui. Tik viena problema, kad šituo gėriu reikia pasinaudoti iki gruodžio 12 dienos, o aš iki to laiko dar nebūtinai turėsiu atliekamus 1526 svarus (tiek kainuos kompas su 15% studento nuolaida ir -£300). Tai nusipirkau iPad Air, užpildžiau kompensacijos prašymą, atspausdinau sąskaitą, pažaisiu juo dar kelias dienas ir gražinsiu Apple. Rezultatas – praturtėsiu £300, kuriuos galėsiu išleist laptopui ar bet kam kitam be jokių laiko apribojimų. Beje, iPad visai geras daiktas. Pirkau tam, kad išsigrynint £300, bet pradėjo patikt. Negrąžinčiau, bet naujas kompas svarbiau. Dirbt su video medžiaga mano vidutinės galios Asus’u nėra malonumas. Sony Vegas dar gal normaliai, bet su After Effects kas nors daugiau, nei 2D tekstas, – kančia. Ir šiaip atsibosta laukt, kai prijungiu daugiau programų. Darbas su video, už kurį gaunu pinigus, čia tikrai neblogas, tik viena bėda, kad galėtų jo būti daugiau – kol kas vidurkis apie 7 valandos per savaitę. Padariau du klipus, pristatančius kokius nors renginius, tam labai daug įgūdžių nereikėjo. Nežinau, kur panaudojo (gal dar tik panaudos) pirmąjį, bet antrajį mačiau univero parduotuvės ekranuose, tai visai geras jausmas. Dabar darau trumpą kinetinės tipografijos video.

Mokslai

Jau laikiau du testus – matematikos ir programavimo. Abu buvo baisiai lengvi – ir dėl medžiagos, ir dėl apimties – 15 klausimų, kiekvienas turi 4 atsakymo variantus. Pavyzdiniai matematikos klausimai. Tiesa, sugebėjau padaryt vieną žioplą klaidą matematikos teste. Įvertinimas 93%. Programavimo rezultatų dar nėra, bet tikrai suvėliau vieną klausimą su list slice’inimu – x[2:3] yra list’as, nors ir tik vieno nario. Kai (jei) įkels klausimų pdf, įmesiu čia.

Professional development laboratorinis buvo kažkokia pieva. Supratau, kad tikslas yra išmokti naudotis OneNote ir šiaip pasipraktikuoti aprašinėti savo veiklą bei planus, bet bendras reikalas buvo nelabai produktyvus. Atėjau, paskaičiau straipsnį apie quantitative ir qualitative research ir turėjau parašyt santrauką. Visa tai OneNote. To pačio dalyko paskaita buvo tikrai geresnė, aiškino apie darbą komandoj ir visokius su tuo susijusius dalykus. Antras laboratorinis jau buvo su komanda. Daug ten nieko nenudirbom ir viskas buvo painu. Laboro tikslas buvo susipažint su kitais nariais, prie kompo užpildyt bendrų ir techininių įgūdžių apklausą, išsirinkt projektų vadovą ir komandos lyderį. Kadangi visi čia atėjom norėdami programuot, o ne vadovaut ir būt už kažką atsakingi, tai nebuvo labai paprasta. Galiausiai šiaip ne taip vienas britas pasisiūlė būt lyderiu, Python konsolėj pasinaudoję randint išrinkom projektų vadovą ir jis surašė į OneNote dokumentą susitikimo suvestinę. Dėstytojas labai abstrakčiai prasitarė, kokį projektą darysim. Viskas, ką supratom, tai kad reikės rinkt ir analizuot kažkokius duomenis. Bent jau mano komanda atrodo normali – nes ir buvo tokių, kur iš šešių turėjusių ateit pasirodė tik vienas ar šiaip pusė angliškai nekalba arba ant visko dėję.

Programavimo laboras #3
Programavimo laboras #4
Programavimo laboras #5

Programavimo medžiaga #3
Programavimo medžiaga #4
Programavimo medžiaga #5

Didžiausia salė, kurioje man vyksta dauguma paskaitų:

 

Čia niekuo neypatinga ir nuo lietuviškų universitetų nesiskirianti kompiuterių klasė:

 

Iš KTU dėstytojos gavau laišką apie artėjantį atsiskaitymą. Dar kartą pasidžiaugiau, kad man netenka daryti tokių nesamonių:

—

Esu kopinėjęs porą kartų Kaune, Savanorių prospekte – kažkaip nesuviliojo. Bet tas buvo seniai ir čia salė daug geresnė, gal dar kas nors pasikeitė, tai dabar einu per savaitę tris kartus ir planuoju tai daryti visus metus. Vieną kartą buvo suorganizuotas nelabai leistinas, bet daugmaž saugus šokinėjimas iš 10 metrų aukščio. Linksmas reikalas. Nuotraukoj aš. Tas arčiau vidurio. Ta virvė yra laisva ir lipti nepadeda.

Sklinda gandai, kad kažkur Colchester’y yra lietuviškų / Rytų Europos prekių parduotuvė. Užtikom vieną pakeliui į Aldi, nieko gero ten nepamačiau, tik nusipirkau brangaus lietuviško kumpio, nes įprastose parduotuvėse tokio neradau. Vėliau buvom truputį rimtesnėj (bet vis tiek mažoj) parduotuvėj Queen’s Supermarket (“supermarket”, kur gi ne), ten situacija geresnė: sūreliai, kiti pieno produktai, mėsa, šaldyti koldūnai, cepelinai, žemaitiški blynai, javinukai, sausainiai, manų kruopos ir t.t. Pasigedau paprastų (Gaidelio tipo) sausainių, iš kurių būčiau daręs tinginį.

Yra net makaronų, nors jie niekuo ir nesiskiria nuo vietinių. Labiausiai džiaugiausi rūkyta dešra ir juoda duona (pastaroji latviška, bet beveik nesiskiria). Kitą kartą apsipirkęs nufotografuosiu kraitį, jei nepamiršiu, dabar galiu tik įmest Aldi čekį:

Pirmus kartus į parduotuvę ėjom pėsčiom, atgal taksi. Taksi nėra pigu, bet susimetus keturiese išeina pigiau, nei autobusas – nuo Aldi iki univero 7-8 svarai. Vieną kartą ėjau pėsčiom ir atgal. Maišai daug sveria. Never again.

Nusipirkau dviratį. Su lietuve iš savo aukšto atsikėlėm septintą ryto, sumokėjom £13 už taksi iki sekmadieninio turgaus. Nuotraukoj dar tik pati pradžia, kai neatvažiavę dauguma pardavėjų.

Čia radom du žmones, parduodančius dviračius. Vienas turėjo kiek brangesnių, pradedant £50, pas kitą pardavėją pigiausias kainavo £20. Nusipirkom už £35 ir £25. Yra kur prirakint prie bendrabučio, bet ten be pastogės, tai dažniausiai vežu truputį toliau po stogu, iki kur reikia eit kelias minutes. Kai norėjom važiuot į parduotuvę trise, reikėjo iš ko nors pasiskolint vieną dviratį. Gavau raktą iš vieno lietuvio, nuėjau iki vietos, dviračio niekaip neradau. Atėjo pats, irgi nerado – pavogė. Pirko už £300. Dėl to aš visiškai patenkintas savo pigiu dviračiu, kuris nieko nesudomins. Na, neskaitant to, kad galiniai stabdžiai nutrūko ir galinė žvaigždė yra nepriklausoma asmenybė, mėtanti grandinę kada jai patinka. Tai turbūt nelabai gerai. Bet kaimynės dviratis už £20 veikia normaliai.

Gamint valgyt sekasi visai neblogai – geriau, nei anksčiau galvojau, jog seksis. Makaronų neviriau jau daugiau, kaip savaitę. Kepiau mėsos, kiaušinių, viriau sriubą (pripažinsiu, pirmą kartą gyvenime pats dariau viską nuo pjaustymo iki valgymo, netgi išėjo visai neblogai), dar visko, žodž – nėra sunku net ir visą gyvenimą gyvenus su tėvais ir maisto gaminimu per daug neužsiiminėjus. Mano aukšte gyvena 36 metų anglas, supratęs, kad atsibodo dirbt nekvalifikuotą darbą ir pradėjęs studijuoti istoriją. Dažnai gamina ką nors rimtesnio, nei vidutinis studentas. Kartais daugiau, nei vieną porciją, tai kelis kartus pasidalino. Jo kepsnys vieną vakarą buvo lyg iš dangaus atsiųstas, nes pats jokios mėsos neturėjau ir jau buvau kiek pasiilgęs, na ir šiaip neturėjau jėgų ką nors gamint. Dar jis turi pilną Cards Against Humanity komplektą, kartais pažaidžiam su kaimynais.

McDonald’s ale šventė savo keturiasdešimtmetį UK. Ta proga jie paleido tinklapį, kur parašęs savo niekam neįdomius atsiminimus, įvykusius jų patalpose, gali gaut kodą kokiam nors patiekalui. Kažkoks Jordan Noble šitą sistemą matyt automatizavo ir padarė kitą puslapiuką, kuriame tiesiog galima pasiimt kodų BigMac’am, bulvėm, kokteliam ir t.t. Šiaip čia UK į McDonald’s nė karto nėjau ir eiti neplanuoju. Išimtis tik keli kartai, kai prikirtom su draugais nemokamai už šituos kodus. Kadangi buvo likę nedaug iki akcijos pabaigos, tai parsinešiau du BigMac’us namo ir feisbuke parašiau, kad atiduosiu tam, kas įkels keisčiausią nuotrauką komentaruose. Gana greitai atbėgo labai entuziastingų ir kiek daužtų studentų grupelė iš kito aukšto ir pareikalavo mėsainių, tai atidaviau juos nespėjęs išrinkt nuotraukos.

Ketvirtadieniais trečiam skvere būna turgelis. Svarbiausios prekės – vaisiai, daržovės ir kepiniai. Laikinose pavėsinėse prideda daug skaniai atrodančių pyragų, sausainių ir panašių reikalų, bet brangu. Bent jau lietuvio akimis. Parduotuvėj pigiau. Taip pat yra uogienių, drabužių, mačiau kažko panašaus į papuošalus.

 

Kadangi dalis debilų, gyvenančių bokštuose (taip vadinami 16 aukštų pigiausi ir daugiau talpinantys bendrabučiai), mėgsta ką nors pamėtyti pro langus (kartais tai tiesiog šiukšlės, bet kartais ir pavojingi krentantys objektai), po turgelio asfaltas prie įėjimo atrodė taip:

Nežinau, ar čia prie turgelio, ar vienkartinis įvykis, bet dar pardavinėjo plakatus. Daugybė skirtingų: Game of Thrones, Breaking Bad, kiti nauji ir nelabai serialai, filmai (Friends, Pulp Fiction), šiaip kas nors įdomaus, gražaus ir t.t.

Nusipirkau vieną ir aš. Ne, nepalaikau komunistų, tiesiog man patiko šitas juos pašiepiantis plakatas:

Resident assistant’ai savo aukštų gyventojams (vienam RA priskirti 3 aukštai) kartais organizuoja kokias nors socializacijas – pvz. filmų ir blynų vakaras. Na gerai, filmas buvo tik vienas, ir tas matytas (Now you see me), bet bendras reikalas smagus.

Buvau univero organizuotam TEDx, patiko. Dar buvau nemokamoj kelionėj į Centre Parcs. Esmė tipo buvo tokia Bounce! programa – kažką aiškino apie savo pasitenkinimo gyvenimu geresnį supratimą, tobulėjimą ir panašias temas, žaidėm porą socialinių žaidimų. Geriausia dalis, žinoma, buvo ne tai. Žaidėm laser tag, valgėm neprastus priešpiečius ir ėjom į ale vandens parką, dydžio tarp Vilniaus vandens parko ir Kauno Oazės. Labai gerai praleistas penktadienis.

 

Kratinys

Mūsų aukšte pirmą kartą kas nors pakankamai prigėrė, kad vemtų. Bet ir tai atėjo iš kitur. Ramybės atžvilgiu tobulas aukštas. Radiatorius visada šildo kiek sugeba, rankenėlė nieko nekeičia. Atidarius langą paskausta gerklę, uždarius tvanku. Žaidžiu su Wireshark. Per helovyną turėjau planų būt agentas 47, bet guminė plikė buvo panašesnė į prezervatyvą. Britas nudažė ją, atrodė kiek geriau. Buvo lietuvių bendruomenės krikštynos: bėgiojimas, žalios žuvies perdavinėjimas dantimis, kečupas, kiaušiniai, miltai, aliejus, purvas, bėgiojimas, šiaip visai nieko. Truputį užtruko, kol supratom, kaip veikia sklabimo mašinų mokėjimo kortelės pildymas. E-Sports susitikime (aka LAN party) pusę laiko praleidom bandydami pasijungt internetą, univero tinkle daug juodosios magijos. Gavau darbo padėt su lapkričio penktos fejerverkais. Rašydamas šitą sakinį užuodžiu iš kažkur sklindantį rūkomos žolės kvapą. Kas antrą kartą užėjęs į kitą savo aukšto pusę jį jaučiu. Kvapo šaltinis – britas jaunesnysis (turim du, tai čia ne tas 36 metų), kuris dar ir baisus nevala. Kiek girdėjau iš kitų aukštų, bendrabučių gyventojų, dauguma britų nelabai moka tvarkingai gyvent. Valgiau rumunų virtos sriubos. Jie sakė, kad čia labai rumuniška sriuba, bet  buvo tokia pati, kokią mano močiutė verda. Dirbdamas prie video užsakymų supratau, kad man tai įdomiau, nei programavimas. Žinoma, tai darau kaip darbą dar labai neilgai ir yra daug kitų faktorių, kurie keisis, bet tokia mintis atėjo. Gal kada nors prisiversiu pratęst CPA darbus.